DRAUDŽIAMA LOŠTI ASMENIMS, KURIEMS NĖRA SUKAKĘ 18 METŲ. ĮSPĖJAME: NEATSAKINGAS LOŠIMAS GALI TAPTI PRIKLAUSOMYBĖS NUO AZARTINIŲ LOŠIMŲ PRIEŽASTIMI

Projekto "Aš myliu Lietuvą" iniciatoriai kalbina R. Kurtinaitį

2017-03-22 13:23:06

R. Kurtinaitis: „Dar Seulo olimpiadoje su V. Chomičiumi balkone išsikėleme rankšluoščius su Lietuvos vėliavos spalvomis”

Vilniaus „Lietuvos ryto” ekipos treneris Rimas Kurtinaitis per savo žaidėjo ir trenerio karjerą skersai ir išilgai išmaišė pasaulį. Dabar 56-erių metų strategas ir vėl ten, kur jo širdis – Lietuvoje.

Lietuvos krepšinio lyga ir generalinis rėmėjas „Tete-a-Tete” kazino tęsia socialinį projektą „Aš myliu Lietuvą”, kuriuo siekiama paskatinti patriotiškumą ir pilietiškumą, spręsti emigracijos problemas, ir kalbina garsius Lietuvos krepšinio atstovus apie jų meilę Lietuvai bei ką jiems reiškia galimybė ginti šalies garbę.

R. Kurtinaitis atskleidė, kad jausmų, kurie apima kovojant po Lietuvos trispalve, neįmanoma sulyginti su niekuo. Be to, Vilniaus „Lietuvos ryto” treneris LKL.lt papasakojo, kaip dar Seulo olimpiadoje protestavo prieš sovietų režimą.

– Treneri, krepšininko karjerą pradėjote Sovietų Sąjungoje, bet rungtyniavote ir nepriklausomoje Lietuvoje. Kokius skirtumus pajutote?

– Už Lietuvą žaisti kur kas maloniau. Žinai, kad tai tavo dalis, gabalėlis, kuris brangus širdžiai. Tie jausmai nesulyginami. Tuo metu, kai buvome Tarybų Sąjungos sudėtyje, darėme savo darbą gerai. Mane pakvietė į komandą, kuri buvo suformuota iš 200 mln. žmonių. Tikrai pasiekimas būti atrinktam. Anksčiau nesigilindavome, dirbdavome savo darbą ir tiek, tačiau paskelbus nepriklausomybę, supratome skirtumą. Tiesa, su Valdemaru Chomičiumi dar Seulo olimpiadoje, 1988-aisiais metais, balkone buvome išsikėlę rankšluoščius su Lietuvos vėliavos spalvomis. Rusakalbiai buvo nepatenkinti, tačiau mes su V. Chomičiumi nekreipėme dėmesio. Tuo metu, jau buvo šioks toks „atšilimas”, ne taip pavojinga, kad išveš į Sibirą. Aišku, tai nebuvo tokio lygio protestas kaip R. Kalantos, bet mes tokiu būdu išreiškėme savo valią. Lietuva yra Lietuva, net neverta lyginti, kas yra brangiau.

– Ne kartą kalbėta apie jūsų galimybes treniruoti nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę. Ką jums pačiam tai reikštų?

– Šiemet buvo žmonių apklausa, kurie pasisakė už mano kandidatūrą, bet aš jos nepateikiau ir nepretendavau. Kaip bus ateityje – matysime. Aš nesu pradedantis treneris, man nereikia, kad tai būtų tik įrašas į mano gyvenimo aprašymą. Toks nesu. Visų pirma, žiūriu, ar sugebėčiau, ar galėčiau pasiekti tokius rezultatus, kokius pasiekė treneriai, kurie buvo iki manęs. Kiti aklai nori tapti treneriais, ateina, apdega ir išeina. Aš viską pasveriu. Jeigu ateityje siūlys, tada ir svarstysiu tokią galimybę. Šiaip ateiti ir pabūti dėl garbės – to nesiekiu. Tai labai didelė atsakomybė. Lietuvos rinktinė yra visų žmonių viltis ir ne tik Lietuvos. Čia didelė atsakomybė, todėl reikia pasverti, ar sugebėtum, tai padaryti.

– Sakoma, kad krepšinis Lietuvoje labai suvienija tautą. Ar užtenka mūsų šalyje patriotiškumo?

– Manau, kad per daug niekada nebūna, bet Lietuva tikrai būna suvienyta. Politikoje draskosi, kas netingi, bet kai žaidžia rinktinė visi Lietuvos sirgaliai susivienija. Normalu, kad sezono metu vieni palaiko „Lietuvos rytą”, kiti – „Žalgirį”, „Lietkabelį” ar kitą savo miesto komandą. Tačiau per Europos čempionatus, olimpiadas, tie sirgaliai sėdi kartu. Per krepšinį patriotiškumo tikrai yra daug.

– O apskritai, kalbant ne tik apie krepšinį?

– Neaišku, kaip tą patriotiškumą matuoti. Jeigu žmogus išvažiuoja į užsienį, ne dėl to, kad nemyli Lietuvos, o dėl to, kad negali pragyventi – patriotas jis ar ne? Aš pats gyvenau ir dirbau užsienyje, bendraudavau su tose šalyse gyvenančiais lietuviais. Jie tikrai grįžtų į Lietuvą. Kartais žiniasklaidoje parašoma, kad emigrantams Anglijoje geriau. Tačiau tai yra savotiškas užsimaskavimas. Jeigu tie žmonės Lietuvoje gautų panašias sąlygas, neabejoju, kad grįžtu. Visi žino, kad niekas negali pakeisti Lietuvos. Turėjau gerą gyvenimą Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Australijoje, bet už Lietuvą mieliau nėra nieko.

– Jeigu Lietuvoje reikėtų išsirinkti kampelį, kuriame norėtumėte praleisti visą likusį gyvenimą, kur jis būtų?

– Rinkčiausi nuošalesnį gyvenimą. Pavyko įsigyti sodybą netoli Zarasų. Ten yra draustinis, nėra daug žmonių ir būtent ten jaučiu palaimą. Per gyvenimą daug tenka bendrauti su žmonėmis, todėl kai turiu laisvo laiko, stengiuosi nuo jų atitrūkti. Mėgstu paatostogauti prie ežero, kur nedaug žmonių. Man patinka Palanga, Juodkrantė, bet ten man per daug žmonių.

– Jūsų, kaip trenerio, karjera klostosi labai įdomiai. Pradėjote ją užsienyje, vėliau grįžote į Lietuvą, po to vėl išvykote, o dabar – vėl Lietuvoje. Tėvynės trauka?

– Trenerių toks darbas, visada norime ir ieškome geresnių sąlygų. Kažkada man pasiūlė vykti į Azerbaidžaną. Išvažiavau ir dirbau. Vėliau atsirado Ryga, Chimkai, Lenkija, „Sakalų” klubas – visada žiūri, kaip geriau. Dabar neplanavau dirbti iki vasaros, viskas įvyko ekspromtu. Priėmiau tokį sprendimą, nes „Lietuvos rytui” pastaraisiais metais nelabai sekėsi, o aš pamaniau, kad galime sudaryti konkurenciją „Žalgiriui”. Aišku, su lietuviais dirbti visada maloniau, jie stropesni. Pasakysiu atvirai – po užsienį pavargau važinėti, norisi pabūti Lietuvoje. Čia ramu, nereikia niekur eiti. Pasižiūri rungtynes, medžioji, žvejoji. Gal jau laikas sustoti. Nors apie karjeros pabaigą dar nekalbu, ambicijų turiu.

– Ką jums reiškia galimybė kovoti ir treniruoti po lietuviška vėliava?

– Labai daug reiškia, džiaugiuosi, kad pavyko. Mano tėtis to, deja, nesulaukė. Prieš Barselonos olimpiadą jis sunkiai sirgo, gulėjo ligos patale. Telefonu skambindavo man ir klausdavo, ar susirinksime kovoti už Lietuvą. Jis buvo lietuvis iki kaulų smegenų. Per pokalbį apie tai kalbėdavome ir po 20 kartų, jam buvo svarbu, gaila, kad to nesulaukė. Man sulaukti pavyko. Dabar vaikai iškart gyvena nepriklausomoje Lietuvoje, o mes galime daryti palyginimus. Džiaugiuosi, kad šitame gyvenime spėjau peržengti į nepriklausomybę. Duok Dieve, kad niekas nesikeistų ir nebūtų tokių stresų, kokie buvo anksčiau.

– Jūs nevengiate aštrių pasisakymų, kritikos. O koks būtų gražiausias dalykas, kurį galėtumėte pasakyti apie Lietuvą?

– Lietuva yra labai graži šalis, kurioje žmonės itin darbštūs. Lietuvoje yra geriausia ir į jokią kitą šalį aš jos nemainyčiau. Aš nevengiu pasisakyti tiesmukai ir dabar tai sakau ne dėl to, kad kažkas mane pamiltų. Pusę gyvenimo praleidau ne Lietuvoje, o užsienyje. Tikrai žinau kaip miela ir geriausia gyventi yra būtent Lietuvoje.